Gal tai paskutinis mano rašinys? Neabejotinai rasis ir tokių, kurie tik apsidžiaugs, kad Šliužas liausis tarškęs mulkiams (čia anot komentatorių), bet tai irgi tiesa, nes protingesni žmonės suvokia aplinką tokią, kokia ji yra. Gi neišmanėliams ir bandoma aiškinti tai, ko nesimato iš pirmo žvilgsnio. Noriu dar kartą išbandyti Redaktoriaus kantrybę, nes šis vienintelis gal iš kokio šimto mano vadintinų kolegų drįso publikuoti tai, ko kiti atsižegnojo. Ir nė žodelio neiškirpo!

Juokui pasakysiu, kad po vieno iškastruoto televizijos pasakojimo geras pažįstamas režisierius skambina ir siūlo – daryk laidas apie sveiko maisto gamybą ir vargo nematysi.

Broleli, sakau, neturiu aš vargo. Jokio. Ir problemų neturiu. Jokių. Turiu tik rūpestį, kad jūs aplink mane ir kartu gyvenantys pridarėte galybę nesąmonių, ko blaivesnis protas negali pagimdyt. Praregėkit, kaip maži kačiukai ir imkitės iš naujo pažinimo džiaugsmo.

Pirmiausia derėtų suprasti, kad pinigai nėra vertės matas. Kai bandoma daiktui nustatyti kainą, tai visai nereiškia, kad tai nors kiek atspindi vertę, nes tikrieji pinigai jau išnyko. Vertė ir kaina gali sutapti tik atsitiktinai tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku.

Anksčiau spausdinti banknotus ir susieti juos su auksu buvo įprasta. Iki 1971 m. JAV galiojo aukso standartas, kol prezidentas R.Nixonas jos nepanaikino, nes imta keisti popierius į auksą ir neužteko šio metalo rezerve.  Dabar liko tik ženklai, kurių skaičius jau begalinis. O tai tas pat, kaip erdvę matuoti kilogramais.

Vertė ir kaina gali sutapti tik atsitiktinai tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku. Maždaug šitaip: prie parduotuvės susitikau girtuoklį, kuris gavo labdaros butelį pieno, o aš turėjau butelį alaus. Aš to skiedalo negeriu, o jam nepatinka pienas. Apsikeitėm beveik vienodai.

Kitas pavyzdys iš sovietmečio, kai buvojau Maskvoje Kremliaus muziejuje (Oružeinaja palata). Ten apžiūrinėjome Rusijos carų brangenybes ir labai jau gudriai gidės paklausėm, kiek jos kainuoja rubliais. Pastaroji taip pasakė, kad nuraudome visi – tai neįvertinama pinigais.

Nuo to laiko niekada nedrįstu kartoti tokios  nesąmonės, kai reikia išreikšti vertę. Ir dabar, kai mes pradėjome žmogaus gyvybę, žemės hektarą, garbę ir orumą skaičiuoti pinigais, lioviausi protą vertinęs kaip dvasingumą. Seniai supratau, kad ekonomika nėra joks mokslas. Ypač tai akivaizdu, kai skambiausi mūsų šlovingo krašto ir dar gražesnių bankų ekonomistai rypuoja, kad reikia didinti vartojimą ir tuomet gyvenimas pagerės. Griūnu iš nuostabos ant lovos ir bandau daugiau įkvėpt oro, kad taptų kelis kart geriau.

Tačiau ima svaigti galva ir tada paaiškėja, kad reikia optimizuoti vartojimą, jei nori būti sveikas, laimingas ir regėti gražią ateitį. Kuo daugiau aš valgysiu, tuo daugiau reikės dirbti, daugiau suplėšysiu batų, ratų, supleškinsiu kuro ir t.t.

Kuo didesni namai, daržai, lentynos ar limuzinai, tuo daugiau rūpesčio. Ir kam nuo to geriau – ogi tam, kuris nieko nedaro, bet apie ekonomiką liežuviu mala. Paprasčiau tariant, dabartiniai ekonomistai vadintiname kapitalistiniame pasaulyje yra lygiai tas pat, kaip sovietmečiu buvo partinių organizacijų sekretoriai.

Tuomet ekonomistai irgi neva dirbo, tik jų užduotis buvo apkarpyti atlyginimus. Juokingiausia, kai man teko klausti beveik visų dabar ekranuose nuolat tupinčių pranašų, kaip apskaičiuojamas tariamas bendrasis vidaus produktas? Nė vienas! Nė vienas to nemokėjo net paaiškinti!

Teko griūt… Ir čia dar vienas elementarus paaiškinimas – mokslas turi būti grindžiamas bent kokiu  nekintančiu sutartiniu vienetu, o pinigas (euras jis ar koks mauras) geriausiu atveju – lengvas popierėlis. Tai ženklas, kad vertybę pardavęs, turtą paleidai vėjais ir po kurio laiko galėsi jos ieškoti kaip pernykščių lapų. Graudu.

Antra baisi mūsų laiko tiesa vertės požiūriu ta, kad dirbantis žmogus visada paliekamas kvailesniu už parazituojantį, nes net ir atsiskaitant tais vėjo pamušalais, sotus biurokratas jų pasiima kelis kart daugiau, nei realų produktą kuriantis.

Net sudrebu, kai tarkime mūsų rajono savivaldybės tarnautojai sako: einu į darbą. Ir visų kitų tuomet bandau paprašyti – apsikeiskime darbo produktais. Žiūri baltom išverstom akim toks veikėjas ir durnu mane regi. Reikia darbininkų, reikia tarnautojų, reikia stiprių ir silpnų.

Jų negali nebūti, bet ne šitaip! Geras būtų pavyzdys iš kaimiško vasaros gyvenimo, kai gyvulius ima pulti visokie kraujasiurbiai. Kol jų vienas kitas, karvė ėda, guli, uodega tvoja labai sopančiai geliančiam, bet viskas ramu.

Tačiau kai tų parazitų puola tūkstančiais, ramus gyvulys nutraukia net grandinę ir lekia laukais, arba tvartan, jei turi gerą šeimininką. Gali ir nugaišti kitas. Ką tada veikti parazitams – irgi dvėsti, arba ieškoti kito gyvulio. Tik jau nėra kaime karvių.

Mūsų krašto produktyvūs gyvuliai išlakstė po pasaulio laukus, nes tvorą sovietinę lyg ir išardėme. Ar mes patys, ar mums leido ją griaut koks jankis, dar klausimas. Bet bemaž visoms šalims labai naudinga turėti pigaus lietuviško kraujo, kai už jį pakanka duoti spalvotų popierėlių ir pašaro apšildytame barake.

Vadinamieji vakariečiai pasimokė iš sužvėrėjusių nacių ir dabar nekankina pigios darbo jėgos, o dailiai ja naudojasi. Mūsų inteligentai galvoja, kad į nušluotą Lietuvos teritoriją tie patys eurojunjonistai atveš kitų gyvulių ir visi parazitai galės sėkmingai maitintis.

Tai vadinama užsienio investicijomis ir darbo vietų kūrimu. Tik vargšeliai libera… ir ko…, ir soc…, ir kitokie partaigenosen nesupranta, kad anie turi labai tvarkingą, supratingą, gerai pakaustytą vadinama europine teise savų parazitų komandą ir daugiau jų nereikės.

Na, vienam kitam dėl įvairovės, ar tautinio pažinimo bus leista baigti galabyti savus ir muštruoti kokį turką ar kiną. (Nors klausimas, ar kinai visko neperims?) Tad maždaug po dešimties metų, kai aš jau ruošiuosi lįsti į pečių Kėdainiuose, turėsiu progą dar kartą įsitikinti savų įžvalgų teisingumu. Gera bus, ar apmaudu, tada pasakysiu.

Na, vienam kitam dėl įvairovės, ar tautinio pažinimo bus leista baigti galabyti savus ir muštruoti kokį turką ar kiną.

O dabar dar sakau, ką matau. Visiškas absurdas vadinamoji daugiabučių renovacija. Tikri statybininkai nutilo, nes aplipdymas gelžbetonio visokiais sintetiniais skydais –  niekingas snargliavimasis. Tai specialistų nuomonė.

Kiti įžvalgūs mano bendraminčiai tai vadina barakų ruošimu kitataučiams talpinti. Niekas iš supratingesnių žmonių nedrįsta vertinti daugiabučio nekilnojamu turtu. Tai griautini laikini statiniai, arba būsima muziejinė ekspozicija. Kvailybei. Visi įžvalgesni žmonės jau įsikūrė nuosavuose namuose, ar sodybose, ar net buvusių sodų nameliuose, ar šiaudų kūgiuose. Bet ant žemės. Kai kurie neplanuotoje vietoje, tai jiems dabar kraujasiurbiai didina žemės mokestį. Dar vienas smūgis, kurio neįvertina dažnas. Nedora imti mokestį už gabalėlį žemės nuo žmogaus, kuriam lemtis ar dievai skyrė tai nuo amžių gyventi.

Toliau, jei lietuvių tauta norėtų gyventi, šiandien pat visas jėgas reikėtų skirti naujų nedidelių namų ar jų kompleksų statybai, kur pirmiausiai turėtų kurtis jaunos šeimos, jau turinčios, ar planuojančios susilaukti bent trijų palikuonių. Tai būtų pradžioje lyg valstybinė ar kooperatinė nuosavybė.

Beje, pas mus niekas nenutuokia, kaip veikia pastaroji sistema, nes net Konstitucijoje apie ją net neužsimenama. Nerandu Lietuvoje nė vieno tikro kooperatyvo, kurių apstu Danijoj, Švedijoj, kitose šalyse. Tad tokių namų ar net miestelių niekas negali parduoti, nes tai nekilnojamas turtas. Ne prekė!

O kaip tai padaryti, net neįtikėtinai lengva. Juk beveik visa žemės reforma buvo daroma neteisėtai ir aplink miestus puikuojasi perkelta žemė, ko niekur žemės rutulyje nepadaryta. Galima lietuviškas durpes išvežti, juodžemį, molį, žvyrą, akmenis, medžius gabenti, bet teritorijos perkelti niekas nesugalvojo. Tik lietuviški gudručiai.

Tad kiekvienas Lietuvos gyventojas turi prigimtinę teisę į gabalėlį teritorijos, už kurią niekam neskolingas. Bent po hektarą lengvai padalinu. Jei kam ji nepridera naudotis, perima kitas ir tada moka nuomos mokestį.

Tai čia toliau. O dabar piniguočiai galėtų aukcionuose pjautis dėl prestižinių vietų, tačiau vadinamos lėšos tektų valstybinėms reikmėms. Bet vėl, pirmiausiai reikia valstybės, kurios jau nėra realiai, o greitai nebus suvis.

Mane žavi rusų mužikai. Jau pralošę Aliaską anais laikais, paskutiniais amžiais galvas guldė „za rodinu“. O mes parduodam už spalvotus popierėlius, net ne už aukso dolerius. Keturiasdešimtaisiais  nepirstelėjom prieš sovietus, o dabar patys pasiūlėme perimti Lietuvos žemę, miškus ir vandenis užsienio subjektams pagal Konstitucinį įstatymą.

Užuot svarbiausius klausimus sprendę visuotinu doru referendumu, pasiskyrę save išrinktaisiais nupjovė pagrindinį valstybingumo kamieną. Primenu, kad kitų metų gegužėje prasidės nevaldoma šalies parceliacija.

Dar yra kiek laiko pasišnekėti, pasvarstyti, susitelkti ir nutarti. Bet reikia mokėti ne tik raides pažinti, o mintį pagauti. Net stebiuosi, kaip nė vienas žurnalistu prisistatantis lietuvis nepabando propaguoti vengrų ryžto ir sprendimų prasmingumo.

Praėjusių metų gruodžio 17 d. jų parlamentas paskelbė Vengrijos teritoriją nacionaline vertybe ir paralyžiavo bet kokią prekybą žeme net tarp savų.

Dvėsinga ES tyli irgi, nes dabar dreba jau ir dėl anglų. Nesvarbu, ar ši imperija grius greit, ar ne, bet pardavę teritoriją kitų valstybių nuosavybėn, bet kokioje ateityje turėsime kariauti su jomis, jei norėsim išsilaisvint iš vergijos. O tai ne anekdotas apie Lansdbergį ir Vaišvilą.

Priminė bičiulis anądien užrašą ant Perlojos paminklo:

VYTAUTE

DIDYSAI!

GYVAS BŪSI

KOL GYVAS

BENT VIENAS

LIETUVIS.

Kai panagrinėji mūsų praeitį, darosi saldu. Kai lankiausi Nyderlanduose ar Šveicarijoje, juodai pavydėjau tų kraštų žmonėms, kurių sodybose matosi prosenelių, senelių, tėvų ir vaikų darbo grožis.

Kelios kartos kaupia savo šeimos ir valstybės turtą. Kai dairausi po savo apylinkes, regiu tuščius melioracijos nusiaubtus kalvotus laukus, kur dar prieš penkiasdešimt metų virė Znaidauskų, Andriūnų, Kačinskų, kitos šakos Šliužų gyvenimai.

Auga dar keli uosiai toje vietoje, kur gatviniame kaime prieš šimtą metų trobą kūreno mano senelis. Perkeltų tų namų sienojų tebėra ir dabartinėje sodyboje, kur aš tvarkingai senstu baugiai žvelgdamas į bjauriai burzgiančius trijų vėjo jėgainių sparnus. Sunkiai suprantama, kai užsienio pinigais užimtoje kaimo žemėje neaiškūs tipai išpjovė keliolikos metų mišką ir malkas pardavė buvusiems tų žemių artojams, kurie sugrūsti į gyvenvietę.

Pardavė nebrangiai. O aš norėčiau paklausti keliolikto premjero: mylimasis, kaip manote, ar labai pigiai pirksite biokurą žadamoms miestų katilinėms, kai Lietuvos žemė, miškai ir vidaus vandenys taps užsienio subjektų nuosavybe?!

Žinau, kad atsakymo nebus, kaip nebuvo iš prezidentės, daugelio Seimo narių ir kitų valdžios veikėjų. Padusau pas juos lakstydamas, todėl ir lioviausi. Liko kreiptis į menkus tautos likučius. Sakiau tai aname rašinyje ir džiaugiausi atsiliepusiais. Dar per mažai. Romas ragina visaip rėkti, bet kiek to balso girdėt tuštėjančiame kaime.

Romas – tai aš. Kaulinis. Nuo žodžio kaulas. Dzūkas. Gyvenu Kaune už Aleksoto tilto, kurį pereiti kadaise reikėjo trylikos dienų. XIX a. pradžioje tai vadino ilgiausiu tiltu pasaulyje. Kai gyvenome po caro padu.

Kai puola priešas, tauta susivienija, nes mato priešą ir ginasi visomis išgalėmis kad išliktų savimi, turėtų savo valstybę, ūkį, kultūrą ir švietimą, pati kurtų ateitį, augintų vaikus. Bet kaip elgtis, kai priešas nematomas?

Sėlina tyliai, teikia labdarą ir paramą, kalba nemūsiškai, bet meiliai, žada daug daugiau, nei komunistinis rytojus… Tauta užhipnotizuota… Jei sovietai į Sibirą ištrėmė maždaug 300 000 lietuvių, tai šiandien beveik milijonas mūsų tautiečių jau patys tapo tremtiniais vaikydamiesi kapitalistinę svajonę ir spalvotus popierėlius.

Kai puola priešas, tauta susivienija, nes mato priešą ir ginasi visomis išgalėmis kad išliktų savimi, turėtų savo valstybę, ūkį, kultūrą ir švietimą, pati kurtų ateitį, augintų vaikus. Bet kaip elgtis, kai priešas nematomas?

Viskas dabar teisėta?! Vsio zakonno, t.y.all legal. Ar juntamas skirtumas?

Teisinga ir Teisėta nėra lygiavertės sąvokos. Ir daugybė nusikaltimų pasaulyje daroma prisidengiant įstatymo teisėtumu. Tik pirmiau buvo teisingumo supratimas, o paskui atsirado Teisė. O Teisė paskui ėmė gyventi savo gyvenimą neatsigęždama Teisingumo pusėn. Ir visi nusikaltimai gali būti teisėti.

Todėl kiekviena tauta privalo turėti galimybę nedorus įstatymus keisti ir taisyti, kol jie visiškai atitiks teisingumo sampratą. Gerai apgalvota ir visuomenėje apsvarstyta tokia sistema daugelyje šalių fiksuojama Konstitucijoje. Tai labai ryškiai buvo daroma ir ikikarinėje Lietuvoje, nes tautos atsiklausimo keliu Jos buvo priimtos net trys: 1922, 1928 ir 1938 m.

Išmintingi mūsų valstybės veikėjai nelaikė Konstitucijos šventa karve, o svarbiausiu dokumentu, kuris privalo keistis pagal vidaus ir išorės gyvenimo aplinkybes. (Referendumui surengti ten buvo įrašyta 50 000 parašų).

Tad tik neišmanėlis ginčys, kad to meto Lietuvos Valstybės autoritetas, ūkis, kultūra ir švietimas nesivystė realiai regimais pokyčiais. Gi dabar jau nusiritome į visišką pelkę, kuri praris visas minėtas vertybes.

Priežastis labai akivaizdi. Priėmę skubotai dabar veikiančią Konstituciją visuotinu referendumu, tam tikrus jos straipsnius keisti suteikėme teisę Seimui neatsiklausus Tautos. Tai ir daroma be išimties. Teisėta? Bet ar teisinga? 47 str. pakeitimai atima tautai galimybę išsaugoti teritorinį vientisumą, mes prarandame Tėvynę! Kas leido?

Į lagerius mūsų buvo ištremta 300 000. Daug? Daug. Bet lygiai tiek parašų šiandien reikia surinkti tam, kad galėtume tautos valia išspręsti mums rūpimą svarbų klausimą! Kažkoks nelemtas sutapimas.  Tad pirmiausia susigrąžinkime referendumo teisę, kuri lyg ir yra, bet praktiškai negalima.

Dar baisiau, kai net to paties Seimo iniciatyva surengto referendumo rezultatai ignoruojami. Tai baisiau už bolševizmą… Nepatinka kam Šliužas, rašykite Kauliniui: romaskaulinis@gmail.com, bet burkimės kooperatiniam darbui – susigrąžinti Tautos suvereniteto galią. Visaip aptartas protingas sprendimas įvertinus kitų šalių praktiką būtų: dešimt procentų rinkėjų, dalyvavusių paskutiniuose visuotinuose rinkimuose, nes tikrai neaišku, kiek tų sąrašuose nurodytų asmenų yra Lietuvoj ir ar iš viso jie gyvi?

Pranciškus mano, kad pakaks šiam rašiniui. Tik labai prašau visų gerai skaitančių susirasti internete latvių kompozitoriaus Imanto Kalninio sausio 27 d. sielvartingą laišką, kuriame regimas mūsų kaimynų tragizmas šiandieninėje klampynėje: „Visi, kurie nori išsaugoti save ir savo tautą, šiandien turi būti vienuose apkasuose. Mes negalime būti įrankis senos raganos Politikos letenose.“

Pagarbiai P.A.Šliužas ir R.Kaulinis